Minutė po minutės, diena po dienos, metai po metų, jis nepaliaujamai eina i priekį - laikas.
Taip ir aš žingsnis po žingsnio žengiau pirmyn, bet gyvenimo keliu. Keliu, kuris dabar buvo
nubarstytas medžiu lapais. Bet nė iš tolo nesijaute rudens, tik tie lapai ir vis tamsesni
vakarai primindavo apie greita jo buvimą. Šis buvo ramus tarytum vasaros vakaras, lyg vasaros
atodūsis. Lyg tą kartą ėjau ta pačia gatve tik nebe su tokiomis rudenio laukimo mintimis.
Gatvėse jau degė žibintai, neapšviestuose skersgatviuose leidžiantys tvyroti nejaukumui.
Ištuštėjusios gatvės tarsi žadėjo tyla prieš audra, bet deja ši audra atūš anksčiausiai tik
vasara, gal dar truputy sugužės per šventes.
Priejas šalia mokyklos pamatau kreidele...
Kartais man patinka
atsidurti ten, kur nėra nė vieno veido. Negirdėti jokių kalbų. Nei pykčiu
pritvinkusių žodžių, nei per meiliai rezgamų sakinių. Pailsėti nuo minčių
skaitymo. Nuklysti. Ir klysti ... ir klysti ten, kur net mano pačios šešėlis
niekuomet nepasirodo. Pranykt. Atsirast ten, kur sugebėtum pasisemti pilnas
saujas gyvybės. Kartais atsirandu. Tenka. Nežemiškoj vietoj atsidurti. Norėčiau
... ten, kur kiekvieną kartą suspurdėtų širdis. Ar lipti per rąstą reikėtų. Ir
susvyruoti. Į tą pusę .. būtent į tą, kurioje akys įstengų matyti tik gerus
dalykus. Net jei ... tik užsimerkus dingtų visas šaltis, kuris per tiek laiko
apaugo mano odą. Kartais .. ant žalios žalios žolės padėti galvą.. Jausti
šiurpuliukas bėgiojant vėjui...
Aš ateisiu, kai tu jau miegosi,
ir pabučiuosiu į apnuogintą petį, tu suvirpėsi nuo šilumos ir panirsi gilyn į
sapną. Rytą nuostalgiškai galvosi apie gražią naktį ir nenorėsi statyti kojos
ant žemės. Išgersi arbatos puodelį vaikščiodama po visą butą ir ieškodama
jaukiausios tą rytą vietos. Prisėsi prie šiaurinio lango, ant kurio palangės
žydi nenuvysdama balta orchidėja. Pasikasysi skruostą į jos tvirtus žiedus,
įsispirsi į bekulnius batelius ir šyptelėjusi uždarysi buto duris. Ta pati
gatvė, ta pati žolė, tas pats miesto triukšmas. Tas pats „labas rytas“ kaimynui
ir žvilgsnis į dangų – šiandien nelis. Kaip gerai, kad vis dar tas pats
gyvenimas. Kaip noriu tą pačią tave apkabinti.
Vakar. Tai nutiko vakar, o ji nesugebėjo suvokti. Jau
vakaras, praėjo bemaž dvi dienos.Laikas buvo suprasti ir pripažinti realybę
tokią ,kokia ji yra. Deja, gyvenime ne viskas taip paprasta, kartais atsisakai
racionalaus proto, logiško mąstymo tam, kad nejaustum skausmo. O skausmas jai
buvo penki kart devyni, pakelta kvadratu, skaudesnis negu kitiems.
Tikrai. Ji išgyveno visus dalykus daug sunkiau, todėl buvo priskirta „ kitokių“
kategorijai ir išmesta už standartinės visuomenės borto. Su visomis savo pažiūromis,
nuomone, išsišokimais ,pasisakymais ir kitkuo. Išmetant dar buvo gerai įspirta
į užpakalį, kad nesugalvotų trigdyti masinės kultūros plėtros ir smegenų
plovimo invazijos veiklos. Šita mergiščia buvo nereikalinga susvetimėjusioje
visuomenėje,...
Po dviejų dienų išteku…Sakysite:
banalu, nieko naujo, visos “muilo operos” baigiasi vestuvėmis.
Bet aš
pradėsiu būtent nuo vestuvių. Pradžai pašokiruosiu jus ir pasakysiu, jog esu
“senjoriško amžiaus” (ką tik sukako 60), su kuo vsiškai nesutinku, nes
jaučiuosi labai normaliai, kaip ir visi vidutinio amžiaus žmonės…Na, sakysime,
keturiasdešimties.
Suplanuota
ką rengsiuos, yra žiedai…Ir tikrai yra tikimybė, jog duota priesaika mylėti iki
“grabo lentos” išsipildys. Tik mums atseikėta laimė gali būti per trumpa. Ką
gali žinoti, kiek visagalio likimo kiekvienam yra skirta…
Žiedais
labiausia ir džiaugiuosi, nes visuomenė matys mano statusą ir gerbs mane…
(juokauju)
Kiekvienas nubudimas ryte turėtų būti palaima, nes supranti, kad dar
vieną dieną sutinki nuotbiame pasaulyje, tuo yra tobulas pasaulis, kad
yra ne tik diena, bet ir naktis. Tačiau nevisuomet ryte šypsaisi, ne
visuomet padėkoji Dievui už tai, kad esi gyvas. Pabundi piktas,
neišsimiegojęs, ruošiesi į darbą, privalai tai daryti, nesvarbu nori to
tą akimirką ar ne. Bet vistiek viskas priklauso nuo mūsų pačių, kokį
rytą mes pasirinksime, viskas įvyksta po pabudimo, mes patys renkamės ar
su šypsena sutikti dieną. Svarbiausia neskubėti pasiekti tikslo, siekti
kuo galima lėčiau ir mėgautis procesu. Kuo mažiau skubėsime, tuo
daugiau pastebėsime aplink save, nepraleisime svarbių momentų. Galime
burbėti, kad norime šilto oro, saulės spindulių,...
Kuoks tas GYVENIMS gal būti je šy
meta y tarmiu meta, u pati esu iš žemaitijas. Dideliuoji mona genu dalis y “dūnininka“, vo iš mamelės paveldiejau „dounininku“ genu, i ta mona ruokunda bus tuki. Nagana tuo,
GYVENIMA išvydau i jaunas dynas ledau pri bovusis Mažuosis Lietuvuos pasyni. Vu
rast žinuot kor tas y? Aiške ka
nažinuot; didele džiaugūs ka tu pačiu i istuorijis pamuokeli pravesu! Tap, ten i paminkls stuov on vyna
didžiausi piliakalni Lietuvuo - vadinas Skuomunta (Skomantai), Klaipieds
rajuons. Je, legėnda i knyguo y sudieta. Atvažiūkit, pažiūriesat i pamynkla, katram
dvi mergelis susikėbusis stuov. Vu kuki vaizda če graži! Lonka visa matuos su
upaliu, paukštele čiolb, kuky augala, vu
mišks kap kvep...! Tik baise kniuise pūl – tada na...
Kambarys Rokui buvo tapęs
kalėjimu. O kaip kitaip galima pavadinti 20 kvadratinių metrų senais
baldais apstatytą patalpą, iš kurios nesi kojos iškėlęs ištisus metus?
Nuo tada, kai medikai pašnibždomis žmonai pasakė, kad “visi gydymo būdai
išbandyti”. Toks pasitaikė pirmas perspėjimas apie būtinybę ruoštis. Nuo
tos akimirkos nebūdavo dienos, kad jis nepagalvotų apie ženklus, kurie
įspės apie artėjantį persikraustymą į kitus namus. Ir kažkodėl buvo
gėda, kad išeis suvokęs tik tai, kad jau reikia trauktis. Be gailesčio,
be atsiprašymo. Be atsisveikinimo. Neatlikus visų apeigų, kurios jam
atrodė svarbios ir prasmingos. Gal net būtinos.
Sėdžiu ant bedugnės krašto tabaluoju kojomis ir mąstau-ar tai gyvenimas...Kur prasmė -esmė? O ar man jos išvis reik...Šokti nešokti? O gal dar valandėlę pasėdėti-gal kas pasikeis? Ar pasikeis jei tik sėdėsiu ir nieko neveiksiu? Apsidairau.Tylu.Ramu.Tamsu....Išgirstu tylų vaiko verksmą, jis vis garsėja...Nieko nebus teks keltis ir eit -ieškot kur verkia? Kas verkia? Gal dėl manęs? Prabundu-reik manęs..Prisiglaudžiu,pasupuoju-gera. Turiu dėl ko gyventi-ne dėl savęs...