Kiekvienas nubudimas ryte turėtų būti palaima, nes supranti, kad dar vieną dieną sutinki nuotbiame pasaulyje, tuo yra tobulas pasaulis, kad yra ne tik diena, bet ir naktis. Tačiau nevisuomet ryte šypsaisi, ne visuomet padėkoji Dievui už tai, kad esi gyvas. Pabundi piktas, neišsimiegojęs, ruošiesi į darbą, privalai tai daryti, nesvarbu nori to tą akimirką ar ne. Bet vistiek viskas priklauso nuo mūsų pačių, kokį rytą mes pasirinksime, viskas įvyksta po pabudimo, mes patys renkamės ar su šypsena sutikti dieną. Svarbiausia neskubėti pasiekti tikslo, siekti kuo galima lėčiau ir mėgautis procesu. Kuo mažiau skubėsime, tuo daugiau pastebėsime aplink save, nepraleisime svarbių momentų. Galime burbėti, kad norime šilto oro, saulės spindulių, bet per tą burbėjimą galime nepastebėti akimirkos, būten tokios, kokia ji yra dabar, grožio ir tobulumo. Jau gal penktą kartą prižadu sau, kad eidama į darba, o tiksliau bėgdama, kad spėčiau į troleibusą, ranka prabrauksiu naujus žolės daigelius ir vis to nepadarau, taip ir prabega daug laiko nepastebėto, neišgyvento, atrodo buvo pavasaris, bet ar pajautem ji? Ar tik skubėjom į darbą? Sustokim akimirkoj žavingoj ir tiesiog pasidžiaukime, kad esame žmonėmis, kurie mato ir jaučia pasaulį. 

LINKIU VISIEMS GRAŽIOS DIENOS ir mažų pasaulio staigmenų, nepraleiskim jų pro akis.:)