Aš ateisiu, kai tu jau miegosi, ir pabučiuosiu į apnuogintą petį, tu suvirpėsi nuo šilumos ir panirsi gilyn į sapną. Rytą nuostalgiškai galvosi apie gražią naktį ir nenorėsi statyti kojos ant žemės. Išgersi arbatos puodelį vaikščiodama po visą butą ir ieškodama jaukiausios tą rytą vietos. Prisėsi prie šiaurinio lango, ant kurio palangės žydi nenuvysdama balta orchidėja. Pasikasysi skruostą į jos tvirtus žiedus, įsispirsi į bekulnius batelius ir šyptelėjusi uždarysi buto duris. Ta pati gatvė, ta pati žolė, tas pats miesto triukšmas. Tas pats „labas rytas“ kaimynui ir žvilgsnis į dangų – šiandien nelis. Kaip gerai, kad vis dar tas pats gyvenimas. Kaip noriu tą pačią tave apkabinti.