Kai gyvenime pavargstu nuo pačio gyvenimo ieškau tylos..Kai būna sunku klausausi trankios muzikos,perkraunu smegenis ir taip lyg ir atsipalaiduoju atsiriboju nuo visko..O kai būna...Kaip būna? Atsikeli ryte ir nesinori lipti iš lovos,norisi gulėt užmerkus ir akis ir tikėt, kad ,jeigu neatsimerksi tai diena ir neprasidės,nebereikės sveikintis su kaimynais,dirbtinai šypsotis ir kalbėtis,nebereikės eiti į nemėgiamą darbą,nebereikės klausytis draugės zyzimo,vaiko verkimo..Nebereikės nieko..Kaip būtų paprasta-nenori nesikeli ir diena neprasideda tol kol nepasijunti norįs gyventi,dirbti,bendrauti..Kiek daug veidmainiškumo išnyktų...Bet ar taip būtų? Kas jeigu kiekvienas galėtume pasirinkti? Pabundi ''pasitikrini'' nuotaiką ir keliesi arba ne,diena prasideda arba ne..Kažin kiek nuotaikų sutaptų? Keliese susitiktume darbe,klube,parduotuvėje...Kokia aplinka suptų mus? Noriu tylos važiuoju į kaimą.Tolyn nuo miesto šurmulio kur vakarais nesidaužo kaimynai,nekaukia sirenos,neklykauja po langais vaikai ir nerėkauja babulės..Pabūnu.Trumpai.Grįžtu.Visdėlto,kad ir kaip kartais sunku ir reikia lipt iš lovos kiekviena nauja diena tai galimybė gyventi,galimybė girdėti,matyti ir sugebėti džiaugtis, kad pabudai...