Mano dienos šiuo gyvenimo laikotarpiu tapo panašios viena į kitą...

Atsiprašau, pradėjau liūdna nata, o kūrinys, kuriuo stengiuosi „išgarsėti“, turėtų būti šmaikštus, optimistiškas ir šviesus. Juk nuo to priklausys, ar gausiu prizą ir tapsiu „rašytoja“...

Tada pradedu iš naujo...

Pirmiausia susipažinkime: pagal savo gyvenimo būdą paros atžvilgiu esu „pelėda“...

Akies krašteliu žvilgteliu į man mirktelėjusį laikrodį ir jis patvirtina mano teiginį: šiuo metu mano gyvenamoje laiko juostoje laikrodis rodo tokius skaičiukus: 00 val.54 min.

Be anksčiau paminėtų duomenų dar galiu atskleisti, kad esu „Laisvo oro direktorė“, todėl galiu sau leisti pelėdžiauti.

„Direktore“ tapau prieš trejetą metų, kai pasikeitusių vadovų buvau mandagiai paprašyta baigti buhalterės karjerą, o „į gatvę“ eiti jau buvau per sena...

Mano mėgstamiausias posakis, pateisinantis iškritimą iš darbo rinkos: „Kai keičiasi karaliai, keičiami ir favoritai...“. Taigi prie dabartinių savo pareigų jau esu pripratusi. Direktoriaus pareigos visada yra geresnės negu kažkokios nežymios buhalterės, nepriklausomai nuo gaunamo atlygio.

Mano vyras taip pat jau „Direktorius“ su stažu, taigi mūsų šeimoje jis yra paskirtas atlikti „Generalinio direktoriaus“ pareigas. Nors ir nelogiška, juk realiame gyvenime taip nebūna, bet mūsų mini šeimoje „direktorius“ keliasi truputį anksčiau, išverda kavą, paruošia sumuštinius, o kartais ir kiaušinienę patiekia...

Jis žino, kad rytais man nesinori mąstyti ir be kavos neveikia galvelė (nors vakarais stengiuosi būti itin gudri), taigi geranoriškai sutinka atlikti šį itin atsakingą naujos dienos sutikimo ritualą...

Patikslinsiu ir pakelsiu savo reitingą: be abejo neesu jau tokia bjauri ir savanaudė ragana, kiekvieną rytą išnaudojanti savo mieliausią vyrą. Pasitaiko švenčių, jog ir aš paruošiu pusryčius, bet tai būna retokai, kaip ir metinės šventės...na, gal truputį dažniau...

Rytai man nepatinka. Taigi aš, kaip ir priklauso užsimiegojusiai pelėdai, apie devintą valandą ryto, pasišiaušusi ir užsimerkusi ieškau man reikiamų durų, įeinu, atsimerkiu, pasižiūriu į veidrodį, krūpteliu, akys padidėja: kas čia per kaliausė žiūri į mane? Baisu...Truputį sudrėkinu nosį ir akis, pasišukuoju ir einu į virtuvę, kur garuoja „Generalinio direktoriaus“ paruošta kava...

Kvapni kava, mielas brangaus žmogaus žvilgsnis, malonus rytinis pokalbis, žvilgsnis pro langą į žydrą dangų, kartais kompiuterio klavišų paspaudinėjimas sukelia nenugalimą norą nerti į šios eilinės dienos sūkurį, kurti, veikti, pagaliau gyventi... taigi iš naujo tampu žmogumi, pradedančiu savo dieną. Laikrodis man iš tolo šypsosi, rodydamas 10.00.

Į darbą skubėti nereikia, vaikai turi savo šeimas ir gyvena atskirai. Vištomis, žąsimis ir kitokiais naminiais gyvūnais rūpintis nereikia, nes gyvenu civilizuotame tarybų valdžios pastatytame penkiaaukščiame name...Tik uodai ( anot mokslo šaltinių – uodienės, nes uodai nekanda) paskutinėmis dienomis „užkniso“. Kariauju visomis įmanomomis priemonėmis... Jau vienas zyzia prie ausies, pykšteliu per ją, bet pavėluotai... Tas vampyras jau toli nuo aukos...Vyras pažada tikrai mane apginti ir užmušti tą nenaudėlį, jei jis išdrįs nutūpti ant mano veido ar ausies...Aš džiaugiuosi, kažkaip ramiau pasidaro ant dūšios, kad turiu gynėją. Aš gyva, vadinasi gyvenu, prasidėjo nauja diena....

Artėja pietų metas, už kurių paruošimą atsakinga jau aš. Galutinai išsilaksto visi miegai, įsijungia galvojimo mechanizmas ir prasideda kūrybos procesas... Pasakysiu jums paslaptį: virtuvė visai nemano hobis, o tik darbas. Bet darbas ir sugalvotas tam, kad jį atliktum ne bet kaip. Taigi stengiuosi vykdyti savo pareigą nuoširdžiai ir su meile. Na o galutinis minėtojo darbo rezultatas, kuris man patinka labiausia, tai po pietų išplauti indai, švara tviskanti virtuvė ir artėjanti nuostabiausia akimirka, kada galiu sau leisti uždaryti virtuvės duris iš kitos pusės...

Na o dabar, kol „Generalinis direktorius“ ilsisi po skanių pietų, griebiu savo mezginį ir net seilė nutįsta iš malonumo, pėmus virbalus į rankas.

Bet greitai mano olimpinę ramybę sudrumsčia pasiūlymas vykti į gamtą, juk toks nuostabus oras... Aš nesispyrioju, nes ir pati labai mėgstu visa esybe pasinerti į gamtos glėbį, pailsinti žvilgsnį ir pasikrauti teigiamų emocijų. „Generalinis“ ruošia meškeres, jauką žuvims, aš paimu termosiuką, sumuštinuką ir išvykstame... žvejoti.

Taip, aš esu žvejė su stažu. Žveje tapau netyčia prieš trejetą metų, kai nustojo suktis mano valdiško darbo karuselė. Iki tol žuvis buvau mačiusi tik prekybos centruose šaldytas, dar konservų dėžutėse arba žuvies pirštelių pavidalu...O dabar džiaugiuosi naujai atrasta ir labai patinkančia pramoga .

Gamtoje vaizdas nuostabus. Čiulba paukšteliai, pliaukši žuvys ir raibuliuoja, kažkodėl rusvos spalvos ežero vanduo, bet žuvims tai nė motais, jos pripratusios gyventi tokioje aplinkoje. Tokia vandens spalva, tai mūsų išvystytos ekonomikos pasekmė. Aplinkui mėtosi „bambaliai“ ir skardinės nuo įvairių gėrimų ir šiaip visoks atostogavusių žmonijos atstovų šlamštas...Taigi viską prastumdome, pratvarkome, sumerkiame meškeres į vandenį ir užmirštame viską pasaulyje, mėgaudamiesi danguje plaukiančiais debesėliais, saulės šviesa ir taip netikėtai mūsų gyvenimus praskaidrinusia vasara...

Atslinkus tikram pelėdiškam vakarui, su didžiausiu malonumu imu į rankas knygą ir pasineriu į rašytojo sukurtų veikėjų pasaulį, atsijungusi nuo savojo, ne visada tokio, kokio norėtųsi....Visi miega, tylu, gera, niekas netrukdo, nes visi beldėjai ir skambintojai jau senai sapnuoja po antrą sapną... Taip baigiasi mano eilinė diena.

Be abejo rašinyje nepaminėjau tokios prozos, kaip kelionės į parduotuvę, kainų studijavimas ir ilgas žiopsojimas į vitrinas šokiruotu žvilgsniu. Deja ne iš smalsumo ar neturėjimo kur turiningiau panaudoti laiką. Tiesiog tenka ieškoti pigesnių prekių , perskaičiuojant savo „makauliniu kompiuteriu“ ir lyginant, ar prekė iš tikro „atpigo“, ar nepastebimai sumažėjo svoris...

Taip pat nepaminėjau daugybės minčių ir tokių „globalių“ kasdieninių klausimų sprendimo, kaip pvz.: ar plauti indus karštu vandeniu ir be ploviklio, ar su plovikliu ir šaltu vandeniu ir t.t....

Ir dar daug ko neparašiau, bet tokių dalykų stengiuosi nesureikšminti, nes tai nuo manęs nepriklauso. Visą tai jau šimtus kartų svarstė, svarsto ir svarstys ekonomistai politikai ir politologai.... Tai jų darbas. Bet man nuo to nė kiek ne geriau.

Taigi stengiuosi atsiriboti nuo gilesnio panašių klausimų nagrinėjimo, susitaikau su tuo, kad kitaip nebus ir neriu į savo mėgstamų hobi jūrą, kurioje jaučiuosi saugi, atrandu dvasios ramybę, džiaugiuosi tuo, ką turiu aš pati ir dovanoju mane supantiems aplinkiniams žmonėms mielą šypseną bei gerą žodį.

Mielieji, džiaukimės tuo, ką turime. Vertinkime kiekvieną akimirką, kiekvieną mums likimo dovanotos dienos minutę, nes kiekviena praėjusi diena – jau užverstas lapas, į kurį jau nieko neparašysime...