Kai liūdna jam buvo, prisidarė vaikų,
Kaip ir su kuo - pasakyti sunku,
Jis piktas kaip širše, sako: - niu niu,
Nelįskit vaikai man prie obuolių..

Dukrelė su broliu ragauti pabandė
Suvalgė po vieną.. obuoliai tai skanu,
o jis juos išgrūdo iš savo namų,
Sakė: begėdžiai, liepė eit po velnių..

Bjaurus jis, nemyli nei vaikų, nei anūkų,
Sumąsto taisyklių jis jiems kai parūko,
O jei tik netinka kaip elgias vaikai,
Nuplauna juos potvyniu, jam taip gerai.

Va kaip vyrui smegenis spaudžia kai nėra žmonos,
Va kaip nutinka vaikam kai nėra mamos..

Už du paprastus obuolius šiteik kartų

Atgailauti jam turi, o tam seniui smagu,
Prisistatė bažnyčių, prašo aukų,
O už jas samdo klaną sau kunigų
Ir per atstovus bendrauja su kiekvienu vaiku

Nežinau, kur žiuri vaiko teisių inspekcija,
Bet jaučiu, kad jis turi ten kažkokią protekciją