Ina

Mano dienos šiuo gyvenimo laikotarpiu tapo panašios viena į kitą...

Atsiprašau, pradėjau liūdna nata, o kūrinys, kuriuo stengiuosi „išgarsėti“, turėtų būti šmaikštus, optimistiškas ir šviesus. Juk nuo to priklausys, ar gausiu prizą ir tapsiu „rašytoja“...

Tada pradedu iš naujo...

Pirmiausia susipažinkime: pagal savo gyvenimo būdą paros atžvilgiu esu „pelėda“...

Akies krašteliu žvilgteliu į man mirktelėjusį laikrodį ir jis patvirtina mano teiginį: šiuo metu mano gyvenamoje laiko juostoje laikrodis rodo tokius skaičiukus: 00 val.54 min.

Be anksčiau paminėtų duomenų dar galiu atskleisti, kad esu „Laisvo oro direktorė“, todėl galiu sau leisti pelėdžiauti.

„Direktore“ tapau…

Po dviejų dienų išteku…Sakysite: banalu, nieko naujo, visos “muilo operos” baigiasi vestuvėmis.

Bet aš pradėsiu būtent nuo vestuvių. Pradžai pašokiruosiu jus ir pasakysiu, jog esu “senjoriško amžiaus” (ką tik sukako 60), su kuo vsiškai nesutinku, nes jaučiuosi labai normaliai, kaip ir visi vidutinio amžiaus žmonės…Na, sakysime, keturiasdešimties.

Suplanuota ką rengsiuos, yra žiedai…Ir tikrai yra tikimybė, jog duota priesaika mylėti iki “grabo lentos” išsipildys. Tik mums atseikėta laimė gali būti per trumpa. Ką gali žinoti, kiek visagalio likimo kiekvienam yra skirta…

Žiedais labiausia ir džiaugiuosi, nes visuomenė matys mano statusą ir gerbs mane… (juokauju)

Čia leisiu sau šiek…