Po dviejų dienų išteku…Sakysite: banalu, nieko naujo, visos “muilo operos” baigiasi vestuvėmis.

Bet aš pradėsiu būtent nuo vestuvių. Pradžai pašokiruosiu jus ir pasakysiu, jog esu “senjoriško amžiaus” (ką tik sukako 60), su kuo vsiškai nesutinku, nes jaučiuosi labai normaliai, kaip ir visi vidutinio amžiaus žmonės…Na, sakysime, keturiasdešimties.

Suplanuota ką rengsiuos, yra žiedai…Ir tikrai yra tikimybė, jog duota priesaika mylėti iki “grabo lentos” išsipildys. Tik mums atseikėta laimė gali būti per trumpa. Ką gali žinoti, kiek visagalio likimo kiekvienam yra skirta…

Žiedais labiausia ir džiaugiuosi, nes visuomenė matys mano statusą ir gerbs mane… (juokauju)

Čia leisiu sau šiek tiek paironizuoti…Papasakosiu apie mane supančią visuomenę: Prieš keletą metų su savo būsimuoju jaunikiu apsigyvenome name, prie kurio yra begalės suoliukų ir dar daugiau pensininkių, sėdinčių nuo ryto iki vakaro ir privalančių žinoti kiekvieno gyventojo dosje.

Aš prie tokių nepriklausau, nors gaunu kol kas tik išankstinę pensiją, bet niekada ir nemanau priklausyti šiai bendrijai, nes mane domina kiti dalykai: knygų skaitymas, rankdarbiai, poilsis gamtos prieglobstyje ir kiti polinkiai. Tik, gink dieve, ne tušti plepalai su kuo kas miega, ką valgo ir kiek kartų nuleidžia vandenį…

Taigi ta “visuomenė”, sėdinti ant suoliukų ir persisvėrusi per langus, įtaria, kad mes “paleistuvaujame” ir ne kartą buvo pasidomėta mūsų “šeimyniniu statusu” ir netgi kai kas tiesiai šviesiai “sugyventiniais” pavadino, nes, kaip tokiai sena pora, įtartinai meiliai įsikibę į parankes vaikštome….

Bet čia buvo tik pajuokavimas ir dėl bobučių ramybės tikrai nesituoktume….Tiesiog tokiame amžiuje jau norisi pastovumo, draugo peties šalia, net tik kai šviečia saulė, bet ir kai užeina liūdni debesys...

Praėjo keletas dienų...

Bet...

Net ir atėjus lemtingai dienai, nesusituokeme: Nukėlėme datą….

O kodėl? Ir nuotaka nepabėgo….ir jaunikis yra čia pat, tačiau ….

Pasirodo vyresniame amžiuje žymiai sunkiau apsispręsti, negu jaunystėje, kada visą ateitį matai vien rožinėmis spalvomis….

O dabar turbūt tos spalvos jau tampa per tamsios ir klausimai kyla kitokie:

O kaip mes sugyvensime po dešinties ar keliolikos metų, jei Likimas tiek skirs? Ar nepasikeis mūsų nuomonės ir charakteriai? Ar nepasikeis Gyvenimo suvokimas ir vertybės? Juk žmonės ypač senatvėje keičiasi….ir, atvirai pasakius, ne į gerąją pusę….

Be abejo, niekas negali nuspėti savo ateities, taigi stengiamės šypsotis ir mylėti vienas kitą šiandien, čia ir dabar, dovanoti gėles, šypsenas ir mielus žodžius šalia esančiam mielam žmogui ir visiems su kuriais bendraujame….

Negali nesišypsoti, kai už lango toks puikus pavasaris, čiulbantis įvairais sielą užburiančiais balsais. Taigi gyvenkime, mylėkime, būkime mylimi.